MALDOS IR PASNINKO LAIKAS
2026 m. gegužės 25 d. DIEVO MOTINOS pranešimas
„Mieli vaikai! Tegul šis laikas jums būna maldos ir pasninko metas. Grįžkite, vaikeliai, su meile pas Dievą, kuris yra jūsų ramybė. Aš esu su jumis, vaikeliai, ir myliu jus motiniškai švelniai. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą!“ ( Bažnyčiai pritariant)
Balandžio mėnesio pranešime Dievo Motina pakvietė mus naujam džiaugsmo ir maldos gyvenimui ir perspėjo, kad mūsų gyvenimas čia, žemėje, yra trumpas. Mums reikia psalmininko išminties, kuris meldžiasi: „Mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12).
Šiame pranešime Ji ragina mus skirti savo dienas ir mums duotą gyvenimą maldai ir pasninkui, kad priartėtume prie Dievo. Malda ir pasninkas yra galingos priemonės, padedančios mums dvasiškai augti ir kovoti su viskuo, kas kelia grėsmę mūsų gyvenimui. Pasninkas yra vienas iš būdų priartėti prie Dievo, kai atrodo, kad Dievo nėra arti manęs ir kad gyvenimas tapo sunkus.
Pasninkas padeda, kai gyvenime patiriate situaciją, lyg būtumėte pasiekę sieną, kuri trukdo eiti toliau. Pasninkas padeda, kai atrodo, kad Dievas jūsų negirdi. Kai esate gundomas viską mesti ir manote, kad nieko negalite padaryti, vis tiek galite kažką padaryti, o tai yra pasninkauti. Tai būdas išeiti iš bejėgiškumo būsenos, kai atrodo, kad Dievas yra toli
Morkaus evangelijoje Jėzus mums sako, kad malda ir pasninkas yra galingi dvasiniai įrankiai kovoje su netyrosiomis dvasiomis: „Ši veislė neišvaroma niekuo kitu, kaip tik malda ir pasninku“ (Mk 9,29).
Malda ir pasninkas yra būdai, kuriais galime kovoti su netyrosiomis dvasiomis. ,,Tėve mūsų“ maldos centras yra prašymas, kad Dievo valia būtų įvykdyta mano gyvenime. Tai buvo ir Jėzaus maldos Getsemanės sode esmė.
Tai reiškia: aš atsitraukiu, manęs lieka mažiau, o Dievo daugiau. Tą vietą, kur esu su savo jėgomis, savo nuomone, savo ego, savo galia, aš ištuštinu ir leidžiu Dievui ten veikti. Tai yra maldos esmė. Tai yra pasninko esmė, nes pasninkaudami silpniname savo kūnus, prarandame kūno stiprybę, bet dvasios stiprybę sustiprina Dievas. Aš nekovoju su pagunda, bet atsitraukiu, kad Dievas galėtų kovoti mano vietoje. Savo jėgomis nesame pakankamai stiprūs prieš pagundas, dėl savo ego ir savanaudiškumo esame silpnesni, todėl leiskime, kad Dievas nugalėtų blogį ir nedorėlius mumyse.
Malda
Jėzaus Motina ir mūsų Motina, dėkojame Tau, kad nori mus sugrąžinti pas meilės Dievą, kuriame yra mūsų ramybė ir kurį Tu turėjai savo širdyje ir gyvenime. Tu nešiojai Dievą savo glėbyje ir širdyje. Maldaujame Tave, atvesk Jį į kiekvieną šeimą ir į kiekvieno žmogaus širdį. Išmelsk mums malonę, kad mes, kaip Elžbieta, galėtume džiaugtis, kad Tu ateini pas mus ir atvedi Dievą. Ypač meldžiamės už kiekvieną žmogaus širdį, kupiną baimės, neapykantos, kančios ir skausmo. Tegul kiekviena širdis patiria meilę, kuria Tu mus myli, su kuria nori mus atvesti pas gailestingumo ir meilės Jėzų, kuris vienintelis gali suteikti ramybę neramiai širdžiai ir neramiam pasauliui. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
Grįžkite pas Dievą
Apmąstau, kaip skaudu Švenčiausiajai Mergelei Marijai žvelgti iš dangaus į žemę, matant tiek daug neramumų, karo, susiskaldymo ir neapykantos tarp tautų. Mes visada laukiame, ką Ji mums Medžiugorjėje pasakys apie augančią įtampą pasaulyje. Sirenų, ginklų, baimės ir panikos dėl ateities chaose Ji kartoja: „Aš esu su jumis ir myliu jus motiniškai švelniai.“ Baimė atslūgsta, kai žinai, kad esi mylimas. Su meile ištarti žodžiai atneša ramybę. Marija beveik 45 metus kartoja tą patį: „Grįžkite pas Dievą, kuris yra jūsų ramybė.“ Svarbiausias dalykas šiame pasaulyje yra ramybė širdyje. Viskas, ką darome, galiausiai nukreipta į vidinės ramybės atradimą. Mes jos ieškome netinkamose vietose ir netinkamuose dalykuose, sako mums Marija. Tik Jėzus gali mums ją duoti. Jis pasakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę; ne kaip pasaulis duoda, duodu Aš jums.“ „Tenebūgštauja jūsų širdys ir tenebijo“ (Jn 14, 27).
Jėzus nesako, kad nebus karų, kančių, netekčių, pagundų ar vidinių kovų. Jis sako, kad nepaisant visko gali egzistuoti kitokia ramybė – ramybė, kuri kyla ne iš aplinkybių, o iš Dievo artumo. Savo gyvenimu Jis parodė mums, kad tai įmanoma. Šventųjų pulkai danguje taip pat patvirtina, kad tai įmanoma. Mes patys sprendžiame, kaip patirsime tai, kas vyksta aplink mus. Mes renkamės gyvenimą arba mirtį. Mylėti Viešpatį reiškia rinktis gyvenimą. Viešpats Mozei pasakė: „Rinkis gyvenimą...“ (Įst 30, 19).
Negalime pasirinkti , kad nebūtume įskaudinti. Kartais negalime pasirinkti net pirmosios emocijos (baimės, liūdesio, nerimo). Tačiau galime pasirinkti, su kuo patirsime tai, kas mums vyksta. Kuo tikėsime? Kuo pasitikėsime visa širdimi? Pavyzdžiui, kai mane apima baimė, meldžiuosi: „Jėzau, bijau, bet noriu Tavimi pasitikėti.“ Kai mane apima nerimas, meldžiuosi: „Marija, vesk mane į ramybę, net jei dabar jos nejaučiu.“ Kai man skauda, prašau Viešpaties: „Viešpatie, pasilik su manimi mano skausme.“ Ramybė, kurios mus moko Marija, yra ne jausmas, kad „viskas gerai“, o gilus vidinis sprendimas tikėti, kad Dievas dabar yra su manimi, ir aš renkuosi Jį.
Ramybė nėra mūsų stiprybės rezultatas, o nuolatinio grįžimo prie Dievo kiekvieną akimirką ir visame, ką patiriame, vaisius. Dabarties akimirkos patyrimas su Viešpačiu reiškia ramybės turėjimą širdyje. Marija suteikia mums priemones širdies ramybei pasiekti: maldą širdimi, Evangeliją, Eucharistiją, šventąją išpažintį ir pasninką. Šiandien Ji primena mums, kad šis laikas turėtų būti maldos ir pasninko metas. Pasninkas – tai ne tik susilaikymas nuo maisto. Marija moko mus savanoriškai atsisakyti to, kas mus pavergia, kad taptume laisvesni ir jautresni Dievo dalykams. Pasninkas gali reikšti atsisakyti triukšmo, telefono, skundų, kritikos... Mes kažko atsisakome, kad atsirastų daugiau vietos Viešpačiui. Marijos žodžiai išlieka aktualūs ir šiandien: tik malda ir pasninku galima sustabdyti net karus pasaulyje. Vienos širdies ramybė gali daryti įtaką taikai visame pasaulyje.
Malda
Marija, mūsų Motina, dėkojame Tau už Tavo švelnią motinišką meilę. Padėk mums atsiliepti į Tavo kvietimą: melstis, pasninkauti, grįžti pas Dievą. Šį mėnesį, švęsdami 45-ąsias Tavo apsireiškimų Medžiugorjėje metines, prašome malonės įvykdyti viską, ką mums sakai, kad Tavo taikos planai išsipildytų. Amen.
Teresa Gažiova
IŠ ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO PALIKIMO
Turime pasninkauti ir susilaikyti nuo ydų ir nuodėmės (3 Cel 32), nuo per didelio maisto ir gėrimų kiekio ir taip būti katalikai. Turime dažnai lankytis bažnyčiose ir vertinti bei gerbti dvasininkus, net jei jie yra nusidėjėliai, ne dėl jų pačių, bet dėl tarnystės ir rūpinimosi švenčiausiuoju mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju, kurį jie aukoja ant altoriaus, priima ir dalija kitiems. Ir visi būkime įsitikinę, kad niekas negali būti išgelbėtas kitaip, kaip tik Viešpaties žodžiais ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju, o tai kunigai skelbia ir dalija.
Visų jūsų, broliai, bučiuodamas kojas, maldauju su visa įmanoma meile parodyti visą pagarbą ir išaukštinimą, kiek galite, švenčiausiajam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnui ir kraujui, kuriame visa buvo sutaikinta „danguje ir žemėje“ (Kol 1, 20) su Visagaliu Dievu. Taip pat maldauju Viešpatyje visus savo brolius kunigus, kurie yra, bus ir kurie dar tik trokšta būti Aukščiausiojo kunigais, kad, norėdami švęsti šventąsias Mišias, pagarbiai aukotų pirmąją mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus švenčiausiojo kūno ir kraujo auką be dėmės, su šventa ir tyra intencija, nedarydami to dėl kokių nors žemiškų dalykų, nei iš baimės, nei iš meilės kokiam nors žmogui, „tarsi norėdami įtikti žmonėms“ (Kol 3, 22).
Tegul visos pastangos, padedant Visagalio malonei, būna nukreiptos į Dievą, stengiantis įtikti tik Jam, Visagaliui Viešpačiui. Nes čia Jis pats elgiasi taip, kaip Jam patinka, kaip Jis pats sako: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). O jei kas elgsis kitaip, taps išdaviku kaip Judas ir bus „kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują“ (1 Kor 11, 27). Atminkite, mano broliai kunigai, kaip parašyta apie Mozės įstatymą, kad be jokio gailesčio, Dievo teismu, kiekvienas, kuris jį tik išoriškai laužytų, mirtų. „Kiek gi sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė Dievo Sūnų, nešventu laikė sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią.“ (Hbr 10, 28–29)
Žmogus iš tiesų niekina, negerbia ir trypia Dievo Avinėlį, kai – kaip sako apaštalas – neatskiria ir „neskiria šventojo Kristaus kūno nuo kito maisto ir apeigų“ (1 Kor 11, 29) arba valgo jį nevertai. Arba, jei yra vertas, valgo jį be tinkamo ketinimo ir nevertai, kaip Viešpats sako per pranašą: „Prakeiktas, kas nesąžiningai atlieka Viešpaties darbus“ (Jer 10). Ir jis griežtai smerkia kunigus, kurie nenori to priimti į širdį, sakydamas: „Aš prakeiksiu jūsų palaiminimus“ (Mal 2, 2).
Paklausykite, mano broliai!
Jei gerbiame, kaip ir dera, Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri Jį nešiojo savo švenčiausiose įsčiose, jei palaimintasis Krikštytojas drebėjo ir nedrįso paliesti šventojo Dievo vainiko, jei gerbiame kapą, kuriame Jis kurį laiką gulėjo, koks šventas, teisingas ir vertas turi būti tas, kuris rankomis paliečia Tą, kuris nebemirs, bet gyvens amžinai ir bus pašlovintas, į kurį angelai trokšta pažvelgti, kunigas, kuris jį paima savo širdimi ir burna ir siūlo kitiems, kad jie Jį švęstų. Būkite sąmoningi ir orūs, broliai kunigai, ir būkite šventi, nes Jis yra šventas. (Kun 11, 44)
Ir kaip Viešpats Dievas jus išskyrė iš visų kitų dėl šios paslapties, taip ir jūs Jį mylėkite, gerbkite ir šlovinkite labiau nei visi kiti. Didelė nelaimė ir apgailėtina silpnybė turėti Jį taip šalia ir rūpintis kuo nors kitu šiame pasaulyje. Tegul žmogus dreba, tegul visas pasaulis dreba, tegul dangus aidi, kai Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, yra ant altoriaus kunigų rankose! O, kokia nuostabi didybė ir nesuvokiama garbė! O, didingas nuolankumas! O, koks tai nuolankumo išaukštinimas, kad visų Viešpats, Dievas ir Dievo Sūnus, taip nusižemino, kad dėl mūsų išganymo slepiasi paprastoje duonoje! Pažvelkite, broliai, į Dievo nuolankumą ir išliekite savo širdį prieš Jį. Taip pat nusižeminkite, kad Jis jus išaukštintų... (1 Pt 5, 6) Todėl nieko nepasilikite sau, kad Jis, kuris jums visą save atidavė, visiškai priimtų jus. Be to, Viešpatyje įspėju ir raginu, kad pagal šventosios Bažnyčios nuostatus kasdien brolių gyvenamosiose vietose būtų aukojamos tik vienos Mišios. Jei kur nors būtų daugiau nei vienas kunigas, tegul kiti iš meilės tenkinasi vienomis Mišiomis. Nes Viešpats Jėzus Kristus pripildo ir tuos, kurie dalyvauja, ir tuos, kurių nėra, kurie yra Jo verti. Jis, nors ir matomas gyvenantis įvairiose vietose, vis dėlto lieka nedalomas ir nepažįsta jokių ribų, bet visur elgiasi taip, kaip jam patinka, su Viešpačiu Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia Guodėju per amžius. Amen!
Tinkama vieta
Atkreipkime dvsininkų dėmesį į didelę nuodėmę ir nežinojimą, kurį kai kurie rodo švenčiausiajam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnui ir kraujui, Jo švenčiausiajam vardui ir užrašytiems žodžiams, kuriais Jo kūnas pašventinamas. Žinome, kad Jis negali tapti kūnu, kol nebus pašventintas žodžiais. Nes mes neturime ir nematome nieko kūniško šiame pasaulyje iš Aukščiausiojo, išskyrus kūną ir kraują, vardą ir žodžius, kuriais buvome sukurti ir atpirkti iš mirties gyvenimui. Tegul visi tarnaujantys pagalvoja, kokios negražios yra taurės, indai ir drabužiai, kuriais pašventintas mūsų Viešpaties kūnas ir kraujas. Daugelis Jį laiko nevertose vietose, nevertai neša kelyje, nevertai priima ir dalija kitiems be deramos pagarbos. Jo vardai ir užrašyti žodžiai daug kur yra trypiami kojomis. Nes „kūniškas žmogus nesupranta, kas yra Dievo“ (1 Kor 2, 14).
Argi tai, kad gailestingasis Viešpats kasdien siūlo save per mūsų rankas, kad jį paliestume ir priimtume savo burna, nepripildo mūsų pamaldumo? Argi nežinome, kad pateksime į Jo rankas? Todėl kuo greičiau ir kuo kruopščiau pasitaisykime visuose šiuose ir kituose dalykuose. Ir kur tik švenčiausiasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas nevertai laikomas ir apleistas, išneškime jį iš tos vietos, padėkime į papuoštą vietą ir užrakinkime. Taip pat ir Jo vardas bei užrašyti žodžiai, kur tik jie randami nevertoje vietoje, turi būti surinkti ir padėti į deramą vietą. Žinome, kad tam turime visame kame tarnauti pagal Dievo įsakymus ir šventosios motinos Bažnyčios nuostatus. O kas to nedaro, tegul žino, kad teismo dieną jis duos apyskaitą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdoje. Tegul tie, kurie daugina šį raštą geresnei tarnystei, žino, kad Viešpats juos palaimins.
Pranciškaus malda įeinant į bažnyčią
Viešpats suteikė man tiek daug tikėjimo bažnyčiose, kad aš tiesiog meldžiausi sakydamas:
„Mes garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, čia ir visose Tavo bažnyčiose visame pasaulyje, ir šloviname Tave, nes šventuoju kryžiumi Tu atpirkai pasaulį.“
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM
Lietuvių dienos Medžiugorjėje : vienijamės maldoje už taiką
Nuo 2026 m. gegužės 5 d. iki gegužės 7 d. Medžiugorjėje vyko Lietuvių dienos – apie 400 tikinčiųjų piligrimų iš Lietuvos atvyko į šią ramybės ir maldos vietą. Dvasinis susitikimas buvo kupinas maldos, bendrystės ir dalyvavimo maldos programoje, taip pat vyko katechezė, buvo aplankytas Apsireiškimo kalnas ir Kryžiaus kalnas.
„Lietuvių dienos Medžiugorjėje yra atsakymas į vieną klausimą ir mūsų paieškas bendruomenėje ir su piligriminės kelionės organizatoriais iš Lietuvos bei Marijos radiju Lietuvoje – „ką daugiau galime padaryti dėl Dievo Motinos, kad Dievo Motinos žinia pasklistų Lietuvoje?“ , todėl nusprendėme surengti Lietuvos dienas Medžiugorjėje. Lietuvos vyskupai su džiaugsmu atsiliepė ir pradėjome organizuoti šią piligriminę kelionę, tai jau trečias kartas, ir vyskupai, arkivyskupas bei kunigai vėl atvyko su savo parapijiečiais. Turime programą Šv. Jono Pauliaus II salėje, šventąsias Mišias, rožinio maldą ir Medžiugorjės pranciškonų katechezę. Katechezę vedė parapijos klebonas kun. Zvonimiras Pavičičius, Hercegovinos pranciškonų provincijolas kun. Jozo Grbešas, o pirmąją dieną kalbėjo ir apaštališkasis vizitatorius arkivyskupas Aldo Cavalli, turintis ypatingą misiją Medžiugorjės parapijoje. Popietę dalyviai kopė į kalnus, liudijo bendruomenėse ir, žinoma, dalyvavo vakaro maldos programoje, kuri yra svarbiausia… Kartu melsimės ir pažiūrėsime, ką dar galime nuveikti dėl Dievo Motinos Lietuvoje“, – sakė viena iš piligriminės kelionės organizatorių Tereza Gaziova.
„Manau, labai malonu patirti šią bendrystę su vyskupais, kunigais ir tikinčiaisiais iš Lietuvos ir melstis už savo šalį, ypač šiais neramiais laikais. Žmonės jaučia įtampą ir ypač šiais metais matau, kad jie labiau mąsto apie tai, siekia susivienyti maldoje už taiką, dar tvirčiau ir stipriau susisiekti su Medžiugorje ir melstis už taiką. Tai jiems dabar labai svarbu“, – apie piligriminės kelionės svarbą sakė Tereza Gaziova.
„Atvykau dirbti ir melstis. Tai mano tikėjimo tarnaujant Jėzui Kristui išraiška. Tai mano gyvenimas. Matant kitus maldininkus ir žiūrint į juos ateina noras daugiau melstis, gyventi... Be to, kai žiūriu į šias ilgas eiles prie išpažinties, kai matau, kiek daug žmonių išpažįsta nuodėmes, tai mane irgi paskatina eiti išpažinties. Kai atsiveriu Dievui ir meldžiuosi, einu Jo link, o Jis eina manęs link – tai abipusis kontaktas. Sirgau, gydytojai man pasakė, kad ilgai negyvensiu, ir pradėjau melstis Dievui, kad duotų man dar dieną ar dvi. Jei Jis duos man dar vieną galimybę gyventi, pasveikti, pažadėjau Jam, kad Jam tarnausiu. Taigi, taip atsitiko ir nuo tada tarnauju Viešpačiui“, – apie atvykimą į Medžiugorję pasakojo mūsų kolega Donatas Pranckevičius, Marijos radijo žurnalistas Lietuvoje.
Kun. Sigitas Bitkauskas: Medžiugorjėje sustiprėjo mano tikėjimas
„Pirmą kartą į Medžiugorję keliavau 2008 m. Dalyvauti seminare. Ir tik čia atrandu tai, kas tikra, dvasinga ir gilu. Pirmosios piligriminės kelionės į Medžiugorję metu, gerai prisimenu, atradau savo tikėjimą, savo tikėjimą Dievu, taip sakant. Kunigu buvau 14 metų. Mano tikėjimas nebuvo stiprus, bet po tos pirmosios piligriminės kelionės jis pasikeitė. Po tos pirmosios piligriminės kelionės ir patirties du kartus per metus atvykstu, kad dvasiškai pasistiprinčiau. Aš myliu Medžiugorję. Tikiu, kad Dievo Motina veda mus į ramybę. Turėtume čia atvykti. Todėl stengiamės į Medžiugorję atvežti piligrimus, tikinčiuosius iš Lietuvos, taip pat ir kunigus, bet yra pavojus, kad Medžiugorjėje pasikeisi ir po to reikia dirbti su savimi“, – apie Medžiugorjės įtaką savo dvasiniam gyvenimui pasakojo kunigas Sigitas Bitkauskas.
Mijo Brkičius
Šaltinis:https://radio-medjugorje.com/
